Gegužės 7 dieną atsikėliau apie 11val. Visą laiką prasinervavau, nes labai ilgai ėjo laikas iki išvykimo. Lėktuvo pakilimo laikas 20:55. Registracija nuo 18:00, bet reikėjo būti 17:30, tai iki to laiko tryniausi namuose, nes visiškai nebuvo ką veikti. Lagaminai seniausiai sukrauti. Mama nuvežė mane į oro uostą ir paliko. Sulaukėm visų keliauninkų, ir kai kurių tėvelių. Prasidėjo registracija. Susinervinau, kai pasakė, kad reikės laukt visą valandą prieš pakylant Šiaip ne taip tą laiką prastūmėm ir susėdom į lėktuvą. O lėktuvas – tragedija (bent man). Vietos nėra, nepatogu, kitaip sakant blogiau nei mokykloj Buvau visiškai pamiršęs jausmą skrendant lėktuvu, nes paskutinį kart skridau būdamas kokių 3 ar 5 metų. Skrydis truko 3 valandas. Nusileidom Antalijoje, apie 24 val. Tik išlipę iš lėktuvo, pajutome nerealią šilumą, tuo metu lauke buvo apie 26 laipsnius šilumos, patį vidurnaktį! Tiesa, skridom su Varėnos ansambliu ir dvidešimties žurnalistų delegacija. Atvežė mums 2 autobusus ir išvykom į dislokacijos vietą – Marmarį. Kelionė dar ilgesnė – 7 valandos kalnais, šunkeliais ir dar velnias žino kokiu biesu.

Anksti ryte atvykom į savo viešbutį – Pineta Club Hotel . Ten gavom dviviečius kambarius, aš apsistojau su buvusiu klasioku ir dabartiniu Siaudelės šokėju – Aurimu. Pavalgėm pusryčius. Švediškas stalas ir t.t. Sumąstėm, kad reik pasipliuškent baseine, tą ir padarėm. Išsireikalavom xaliavo alaus. Bet kaip mes apsidžiaugėm, kai sužinojom, kad visi gėrimai, maistas ir visa kita viešbutyje mums nemokamai, tai šito jausmo žodžiais net apsakyt sunku Vakarop išėjom į eiseną, kurios gale vyko koncertas, festivalio atidarymas. Iš ten grįžom atgal į savo viešbutį ir toliau talpinom skrandžiuose nemokamą alkoholį Taip pat, tą patį vakarą atšventėm Dariaus (šokėjo) 18-ąjį gimtadienį. Jam labai gerai gavosi: pakilo būdamas nepilnametis, nusileido į Turkiją jau pilnametis

Turbūt ne vienas yra “kalbėjęs” su Dievu, kitaip tariant meldęsis. Atsimenu, kažkada, mažas būdamas ir aš melsdavausi, bet kuo toliau, tuo pradėjau mažiau tikėti Dievu. Kažkaip man jis tapo bereikšmis, visi tie tikėjimai keisti ir beveik bereikšmiai. Nenoriu įžeisti tų, kurie tiki, meldžiasi kas vakarą ar sekmadieniais, bet visas šitas dalykas man atrodo kaip pasaka, tokia išgalvota ir netikra. Bet jei Jūs, vis dėlto, kažkiek tikintis, ar turintis humoro jausmo, siūlau užsukt į šią svetainę, pakalbėt su iGod. Šitas projektas, jei jį taip galima pavadint, panašus į IvanChoo. Abu puslapiai linksmi ir yra ką veikt

Vajė, vajė kaip faina buvo Turkijoj. Bet sumaišiau miestą į kurį važiuoju, važiavau ne į Marmaliją, o į Marmarį. Štai kur ji randasi. Taigi vėliau pradėsiu rašyti visos savaitės įvykius, o patikėkit jų buvo ne tiek jau mažai. Fotografijos irgi įkeltos į mano Foto Albumą. Gaila jų nedaug, bet geriau savo akim pamatyt negu iš fotografijų.

Pagaliau… Atėjo tas laikas! Kelionė! Ne bet kur, o į Turkiją, Marmalijos miestą :-P Gaila, kad neatostogaut Darbas laukia – ginklai, narkotikai, mašinos Joke Važiuojam mes su dalimi “Siaudelės” į beležino kokį festivalį. Nieko, teks kentėt ten visą savaitę! Deja, taip išeina, kad apleidžiu mokslus, bet tiesa pasakius jau ganėtinai ilgai aš jau juos apleidęs… :-/ Grįžus reiks bandyt susiimt, bet kaip iš tiesų bus, vienas Dievas težino. Išskrendu pirmadienį 20 val. Grįžtu kitą pirmadienį nežinau kelintą valandą. Jei išeis, įvelsiu kokį įrašą iš Turkijos. Gal kam SMS parašysiu, kada grįžtu, gal kas pasitiks (jei kam esu reikalingas ) Taigi, sudiev, Lietuva!

Visai nesenai, mano klasiokas Mantas (kitaip žinomas kaip Mališauskas), paprašė, kad jo tėvuko firmai “Vilgrista” sukurčiau puslapiuką. Sutikau, kur gi čia dėsiesi Davė jis man informaciją. Oi kiek tos informacijos, puslapių gal milijonas, paveiksliukų gal 2 milijonai Bet ilgai nelaukęs kibau į darbą. Kitaip tariant, štai ir rezultatas: www.vilgrista.lt Manau puslapiukas visai vykęs ir ganėtinai išvaizdus.